Nusirito
sniego pusnimis Kūčios, nusirito Kalėdos ir Naujieji Metai joms įkandin.
Nusirito nešdamiesi blizgančias girliandas, eglutės žaisliukus iš Maximos,
kaspinus, dovanų popierių, Advento kalendorius dirbtines eglutes, kalėdinius
megztinius iš greitosios mados tinklų... Šventės rito nusirito, bet
neliūdėkime, ne už kalnų (pusnių) širdelių formos dėžutėse įpakuotais
saldainiais kvepianti Valentino diena, o po jos plastikiniais zuikučiais ir
margučiais atrieda Velykos. Ne, ne apie tikrąją švenčių prasmę aš čia. Su
šventėmis neišvengiamai ateina ir reklamos, pilni maišai prekių, nereikalingi
daiktai. Bet ne tik šventės palieka paskui save tokį pėdsaką. Kiekviena diena
mums kaip šventė su akcijom atrakcijom, nuo kurių raibsta akys, vis naujais
pirkiniais, padabintais blizgančiomis etiketėmis, pilnomis šiukšliadėžėmis. Ak tas kapitalizmas, tikras stebuklas!
Štai tipinis
apsilankymas prekybos centre (turbūt kaip tyrimo objektą reikėtų pasirinkti
liceistams trečiaisiais namais tapusį Ozą): Artėjant prie durų pasitinka smagi
muzika, Kalėdų eglutės taip ir kviečia užsukti. Užlipi ant eskalatoriaus ir
kyli aukštyn į šią svajonių šalį, kur šviesos visada ryškios, niekada nešalta,
prekės niekada nesibaigia, viskas sterilu ir supakuota į saugias ir patikimas
plastikines pakuotes, o dar ir kvepia kažkuo. Švarut švarutėlėse vitrinose
grakščiai iškėlę galvas pozuoja naujausiomis tendencijomis padabinti manekenai
(įdomu ar jų drabužius tikrai siuvo 14-metė mergaitė Bangladeše?). O atrodo,
kad prieš porą savaičių buvo madingas kitoks kelnių modelis ir grakštieji
manekenai dar vakar buvo apsirengę kitaip… Ausis pasiekia pypsinčių kasų, per
garsiakalbius skelbiamų reklamų muzika ir viskas susilieja į darnią kakofoniją. Štai jis, mūsų kultūros, mūsų
amžiaus apogėjus – prekybos centras!
Pabandykite kada nors patys aplankyti šią vietą, bet
kitaip negu visada. Atkreipkite dėmesį į šurmulį, apžiūrėkite, ar apskritai
įmanoma nusipirkti ką nors, neįpakuoto į plastiką. Vaisiai sakote? Norėdami po
matematikos kontrolinio, išsunkusio visą energiją, atgauti jėgas, čiumpame
hmm.. ką čia tokio saldesnio? Šypsosi mums iš Kosta Rikos atplukdytas ir
Nyderlanduose sunokintas bananas, šypsomės ir mes, kol pamatome, kaip piktdžiugiškai
šypsosi ir ant banano prilipdytas klastingasis lipdukas. Iš plastiko, žinoma.
Ak tas mūsų šiuolaikinis dievaitis plastikas. Mes galime jo nekęsti, jį mylėti,
bandyti ignoruoti, bet ko gero pabėgti nepavyks. Nors galima, ne, turime
bandyti.
Patikėkite, liceistai labai gerai išmano apie
ekologiją. Norite dviejų šimtų
penkiasdešimties žodžių ilgio anglų rašinio apie taršos priežastis ir pasekmes?
Prašom. Galime keturias minutes šnekėti apie rūšiavimo svarbą. Galime parašyti,
ką kiekvienas žmogus privalo daryti, kad sumažintų išmetamų šiukšlių kiekį,
išmokstame šimtą su ekologija susijusių žodžių.
Už dešimtuką, savaime suprantama. Ar mūsų suvokimas apie šias problemas
telpa dešimtuke? Ar mums tikrai reikia didmeniniais kiekiais pirkti Viados ir
Caffeine puodelius ar vienkartinius gėrimų buteliukus? Taip, patogu, bet už
patogumą juk reikia mokėti. Ar būtina prekes dėti į polietileno maišelius? Ar
būtina šaltą kavą gerti per šiaudelį? Ar būtina pirkti, viską, ką perkame?
Mes labai mėgstame diskutuoti apie prasmę, sielą ir
būtį, bet ko apskritai vertas mūsų
išsilavinimas, erudicija, dvasios gelmė, įvaizdis ar Kalėdos. Ko vertos
aukščiausius reitingus užimančios švietimo įstaigos, ar pažymiai, jei mes
nesugebame išsaugoti savo 12756
kilometrų
skersmens uolos, skriejančios kosmose. Atsarginės kol kas neturime.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą