gražiausia Nidos pusė yra ta žmonių nepaliesta gamta. Nors gali pasirodyti, kad Kuršių Nerijos peizažą sudaro tik kalnai smėlio ir viena kita pušelė, gamta ten tokia, kad iš laimės gali apsiverkti. Rimtai. Aišku, vaizdai yra nepakartojami: rytais iš marių kylanti saulė, didingos kopos, iš abiejų pusių apsuptos vandens, miškai, baltas smėlis ir dangus. Ar pastebėjote, kaip greitai čia kinta augalija - reljefui nusileidus keliais metrais žemiau ir priartėjus prie marių lygio, ant smėlio augančias pušis ir samanas keičia krūmai, lapuočiai ir vaizdas pradeda panašėti į pelkę. Beprotiškai gražus paros metas man yra ta vadinama
golden hour, kai vakarop pakrypusi saulė viską nušviečia magiška auksine šviesa. Ypač kai esi miške ir visas tas besiliejantis auksas persišviečia per medžius ir pažeme augančias smilgas bei viržius taip, kad atrodo, jog jie patys skleidžia šviesą. Na ir galiausiai pats didingiausias dalykas - jūra. Kartais rami ir lygi kaip stiklas, pilna gličių medūzų, o kartais tokia banguota ir nerami, kad niekas nedrįsta net prisiartinti. Čia ji nėra idiliškai žydra ar tropiškai šilta, čia nėra palmių ir ryškių gėlių. Bet turime ant kopų augančias banguojančias žoles ir gubojų krūmus bei vieną kitą smulkią gelsvą gėlytę. Prie Baltijos viskas yra tokių pastelinių, išblukusių spalvų. Tikra šiaurės Sahara. Visą šį įspūdį papildo šiltomis dienomis pušų ir kopų augalų skleidžiamas aromatas. Švarus ir gaivus, bet tuo pačiu saldus, primenantis medų, saulę ir vasarą. Tuomet norisi tik stovėti ir uosti kuo daugiau. Lyg galėtum tą kvapą išsaugoti ir prisiminti. Deja, negali - prisimeni tik jausmus, kuriuos jis tau sukelia. Visą peizažą baigia garsai ir pojūčiai. Svirpliai, uodų spiečių zyzimas, primenantis garsą prie transformatorinių ir aukštos įtampos laidų, svyruojančių pušų girgždėjimas ir, aišku, jūros ošimas lydimas vėjo. Pučiančio iš vakarų ir kartais tokio stipraus, kad, atrodo, nuskrisi.
 |
| taken with sony alpha 6000 |
 |
| taken with olympus µ[mju:]-II (35mm) |
